Kai miestas tampa valstybe

Didysis Šanchajus turi daugiau nei 20 milijonų gyventojų; Meksikoje ir Mumbajuje gyvena dar maždaug po 20 mln. Šie miestai tapo didesni už ištisas pasaulio tautas ir toliau auga stebėtinai sparčiai. Šių miestų, veikiančių kaip pagrindiniai pasaulio ekonominiai centrai ir dalyvaujantys rimtose nacionalinėse bei tarptautinėse politinėse diskusijose, iškilimas verčia pakeisti arba bent jau iškelti klausimą jų santykiuose su šalimis, kuriose jie yra.

Dauguma didžiųjų pasaulio miestų šiandien veikia atskirai nuo savo nacionalinės valstybės ekonomikos požiūriu; Pagrindiniai tarptautinių investicijų srautai dabar vyksta tarp didžiųjų miestų, o ne didelių tautų: Londono iki Niujorko, Niujorko iki Tokijo, Tokijo į Singapūrą.

 Šios galios šaknis, žinoma, yra infrastruktūros plėtra. Dydis yra svarbus geografijoje ir dideli miestai visame pasaulyje tai pripažino. Jie agituoja didinti nacionalinio biudžeto dalis, kad būtų galima sukurti ir plėtoti tvirtą transporto ir būsto struktūrą, kad būtų patenkinti klestintys miesto gyventojai.

Šiuolaikiniai miesto peizažai primena Europos miestų valstybių, tokių kaip Roma, Atėnai, Sparta ir Babilonas, tradicijas, kurios buvo galios, kultūros ir prekybos centrai.

Tuomet miestų iškilimas privertė kilti žemės ūkį ir inovacijas. Miestų centrai tapo klestėjimo ir laimingo būsto šaknimi, nes į juos traukė vis daugiau žmonių. XVIII amžiuje miestuose gyveno 18% pasaulio gyventojų. XIX amžiuje šis skaičius išaugo iki 3%. Iki 19 m. šis skaičius išaugo iki 14 %, o iki 2007 m. turėtų sudaryti 50 %. Šis gyventojų skaičiaus augimas natūraliai reiškė, kad miestai turėjo augti ir veikti geriau.

Keičiasi miestų ir jų šalies santykiai

Šiandien 25 geriausi pasaulio miestai sudaro daugiau nei pusę pasaulio turto. Penki didžiausi Indijos ir Kinijos miestai dabar sudaro 50 % tų šalių turto. Tikimasi, kad Nagoja-Osaka-Kiotas-Kobė Japonijoje iki 60 m. gyvens 2015 mln. gyventojų ir bus veiksminga Japonijos jėgainė, o panašus poveikis dar didesniu mastu pastebimas sparčiai augančiose miestų zonose, pavyzdžiui, tarp Mumbajaus. ir Delis.

A Dėlužsienio reikalų Straipsnis „Kitas didelis dalykas: neomedievalizmas“, Parag Khanna, Naujosios Amerikos fondo Global Governance Initiative direktorius, teigia, kad šis jausmas turi sugrįžti. „Šiandien tik 40 miestų-regionų sudaro du trečdalius pasaulio ekonomikos ir 90 procentų jos naujovių“, – pažymi jis ir priduria, kad „galingas Hanzos žvaigždynas – gerai ginkluoti Šiaurės ir Baltijos jūros prekybos centrai vėlyvaisiais viduramžiais, atgims, kai miestai, tokie kaip Hamburgas ir Dubajus, sudarys komercinius aljansus ir visoje Afrikoje veiks „laisvąsias zonas“, tokias, kokias kuria Dubai Ports World. Pridėjus valstybinius turto fondus ir privačius karinius rangovus, gausite judrius naujagimio pasaulio geopolitinius vienetus.

Šiuo atžvilgiu miestai išliko pati tinkamiausia vyriausybinė struktūra žemėje ir labiausiai apgyvendinta: Sirijos sostinė Damaskas buvo nuolat okupuotas nuo 6300 m. pr. m. e. Dėl šio nuoseklumo, augimo ir pastarojo meto destabilizacijos bei sumažėjusio federalinių vyriausybių veiksmingumo po pasaulinės ekonomikos žlugimo, dėmesys miestams dar labiau išaugo. Kaip apsaugoti jų augančią populiaciją ir visą tam reikalingą ekonomiką ir politiką, tampa rimta išspręstina problema.

Teigiama, kad jei nacionalinė politika – praktikos, įgyvendinamos siekiant pagerinti visas tauta, o ne konkretus jos aspektas – tampa kliūtimi augant miestų centrams, tokiems kaip Torontas ir Mumbajus, ar nereikėtų tiems patiems miestams leisti savo nepriklausomybę?

Toronto universiteto Politikos mokslų katedros ir Viešosios politikos ir valdymo mokyklos profesorius emeritas Richardas Strenas aiškina, kad „miestai [yra] ryškesni, nes proporcingai visai šaliai miestai yra daug produktyvesni. Jie gamina daug daugiau vienam asmeniui nei tautos produktyvumas vienam asmeniui. Taigi jie gali pareikšti argumentą, kad jie yra šalies ekonomikos varikliai.

Į 1993 Užsienio reikalų straipsnyje „Regiono valstybės iškilimas“, taip pat buvo teigiama, kad „nacionalinė valstybė tapo disfunkciniu vienetu, leidžiančiu suprasti ir valdyti ekonominės veiklos srautus, dominuojančius šiandieniniame pasaulyje be sienų. Politikos formuotojams, politikams ir įmonių vadovams būtų naudinga pažvelgti į „regionų valstybes“ – natūralias pasaulio ekonomines zonas – nesvarbu, ar jos patenka į tradicines politines ribas, ar už jas.

Ar būtų galima ginčytis, kad Londone ir Šanchajuje vyksta per daug, kad viena nacionalinė vyriausybė galėtų elgtis su visu reikiamu dėmesiu? Nepriklausomai, „miesto valstybės“ turėtų galimybę sutelkti dėmesį į bendrus savo gyventojų dalies interesus, o ne į platesnius regionus, kuriuose jos yra.

Šios Užsienio reikalų Straipsnis baigiamas mintimi, kad „savo veiksmingo vartojimo, infrastruktūros ir profesionalių paslaugų mastas regiono valstybės yra idealus įėjimas į pasaulinę ekonomiką. Jei jiems bus leista įgyvendinti savo ekonominius interesus be pavydaus vyriausybės kišimosi, šių vietovių gerovė ilgainiui išsilies.

Tačiau profesorius Strenas pabrėžia, kad miesto valstybės koncepcija yra „įdomi mąstyti, bet ne tiesioginė tikrovė“, daugiausia dėl to, kad jos išlieka konstituciškai ribotos. Jis pabrėžia, kaip Kanados konstitucijos 92 straipsnio 8 dalyje teigiama, kad miestai yra visiškai kontroliuojami provincijos.

„Yra argumentas, kad Torontas turėtų tapti provincija, nes jis negauna pakankamai išteklių iš provincijos ar net federalinės vyriausybės, kurių jai reikia norint gerai veikti. Tiesą sakant, ji grąžina daug daugiau, nei gauna“, – aiškina profesorius Strenas. 

Yra įrodymų, kad miestai gali padaryti tai, ko nacionalinės vyriausybės nepadarys arba negali padaryti vietos lygmeniu. Du tokie pavyzdžiai yra spūsčių zonų įvedimas Londone ir riebalų mokesčiai Niujorke. C40 Cities Climate Leadership Group – tai pasaulio megapolių tinklas, kuris imasi veiksmų siekiant sumažinti globalinio atšilimo padarinius. Net ir siekiant klimato kaitos, miestai vaidina svarbesnį vaidmenį nei nacionalinės vyriausybės.

Miestų apribojimai

Tačiau miestai išlieka „suvaržyti konstitucijų ir įstatymų organizavimo daugelyje pasaulio sistemų“, – sako profesorius Strenas. Jis pateikia 2006 m. Toronto miesto akto pavyzdį, pagal kurį Torontui buvo suteikta tam tikrų galių, kurių jis neturėjo, pavyzdžiui, galimybę imti naujus mokesčius, siekiant gauti pajamų iš naujų šaltinių. Tačiau provincijos valdžia jį atmetė.

„Turėtume turėti kitokią valdymo sistemą ir skirtingą įstatymų bei pareigų pusiausvyrą, kad [miesto valstybės egzistuotų]“, – sako profesorius Strenas. Jis priduria, kad „tai gali atsitikti. Miestai nuolat didėja ir didėja“, bet „pasaulis bus kitoks, kai tai įvyks. Galbūt miestai užvaldys šalis. Gal tai logiškiau“.

Svarbu pažymėti, kad nepriklausomi miestai šiandien yra pasaulinės sistemos dalis. Vatikanas ir Monakas yra suvereni miestai. Hamburgas ir Berlynas yra miestai, kurie taip pat yra valstybės. Singapūras tikriausiai yra geriausias šiuolaikinio regiono-valstybės pavyzdys, nes per keturiasdešimt penkerius metus Singapūro vyriausybei pavyko sėkmingai urbanizuoti puikų miestą, labai domėdamasi tinkamomis politikos sistemomis. Šiandien jis pristato miesto valstybės modelį, kuris sukūrė aukščiausią gyvenimo lygį Azijoje įvairioms kultūrinėms populiacijoms. 65 % visų jos gyventojų turi prieigą prie interneto, o jos ekonomika yra 20 pagal dydį pasaulyje, kurios BVP vienam gyventojui yra 6 vieta. Ji pasiekė didelių novatoriškų sėkmių žaliųjų iniciatyvų, pvz., ekologinių parkų ir vertikalių miesto ūkių, srityse, reguliariai matė biudžeto perteklių ir yra 4-oji didžiausia vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje.  

Neribojamas valstybinių ir federalinių ryšių ir galintis reaguoti į neatidėliotinus savo piliečių poreikius, Singapūras sukuria galimybę tokiems miestams kaip Niujorkas, Čikaga, Londonas, Barselona ar Torontas judėti ta pačia kryptimi. Ar XXI amžiaus miestai galėtų tapti nepriklausomi? O gal Singapūras yra maloni išimtis, ištraukta iš didžiulės etninės įtampos ir įmanoma tik dėl jo vietos saloje?

„Vis labiau suvokiame, kokie jie svarbūs ir reikšmingi mūsų kultūriniame, socialiniame ir ekonominiame gyvenime. Turime jiems skirti daugiau dėmesio, bet nemanau, kad joks aukštesnis valdžios lygis jiems leistų“, – sako profesorius Strenas.

Galbūt taip yra todėl, kad toks didmiestis kaip Torontas ar Šanchajus yra ekonomiškai dinamiško nacionalinio centro židinys. Todėl jis tarnauja kaip labai naudingas, funkcionalus ir prasmingas nacionalinės sferos vienetas. Be šio centrinio metropolio likusi provincijos dalis ir net pati tauta gali tapti likučiu.